Civilizuotas žmogus

Tik civilizuotas žmogus tiki neišgalvotu Dievu ir geba vystyti mokslą, neparemtą aklu tikėjimu. Tad ką veikia pirmykščiai žmonės stripinėdami apie išsidrožtas statulas ir kada mokslas tampa priemone pažinti realybę? Tik turėdamas neklystančias žinias žmogus gali liautis vadovautis „savo nuomone“ – aklu tikėjimu, kuris ir užpildo nežinojimo, neišmanymo padiktuotas mąstymo spragas. Tariami tikintieji ir materialistinio mokslo šalininkai turi tik ribotą kiekį žinių, o dėl skirtingos šių stovyklų žinių specifikos bei noro apsiriboti tomis žiniomis kaip pakankamomis atsiranda daug vietos pramanams, dėl kurių kyla jokios vertės neturinčių prieštaravimų. Kodėl tokia situacija, jei gyvename civilizuotoje visuomenėje – visuomenėje su blaivia sąmone ir į realybę žvelgiančia objektyviai? Koks Dievo pažinimo, mokslo ir civilizuoto žmogaus santykis?
Trumpas atsakymas: vienas be kito negalimi, bet atsakymą turbūt dera išplėsti ir prisiminti ką reiškia civilizuotas, kokia mokslo paskirtis, kas ir koks yra Dievas.
Daugelio žmonių sąmonėje bene nusistovėjęs „civilizuoto“ tapatinimas su „mechanizuotu“ bus žinių stokos pagrindu atsiradęs tikėjimas. Žmonės žavisi vis tobulėjančiomis technologijomis, jomis naudoti moko net gyvūnus ir šie taip pat įrodo esą civilizuoti (momentinės atminties, reakcijos ir panašių tyrimų atvejais gyvūnai net demonstruoja geresnius įgūdžius nei žmonės). Šiais laikais, remiantis tokiu tikėjimu, žmonės tampa civilizuoti jau kūdikystėje, nes geba žaisti tėvelių interaktyviais žaislais. Kuo tad iš tikro skiriasi civilizuotas žmogus nuo Darvino protėvių (bezdžionių) arba tiesiog nuo necivilizuotų žmonių?
Iš tiesų žmonės yra triejų tipų: veikiami neišmanymo, gyvenantys aistroje ir dori žmonės (yra ir dvasingi žmonės – ketvirtas tipas, bet labai retas). Priklausomai nuo šio tipo žmonės realybę suvokia skirtingai: žmogų, turintį mažai žinių slegia išnaudojimas, kausto baimė ir abejonės, tad jo tiesos nuovoka yra išvirkščia (vagystę, smurtą, alkoholį ir panašius dalykus laiko naudingais), aistringas žmogus yra veržlus, linkęs išnaudoti kitus bei kaupia turtą, tad jo tiesos suvokimas yra tendencingas, iškreiptas, neobjektyvus (žinios naudojamos manipuliuoti kitais), doras žmogus turi patirtį, leidžiančią jam džiaugtis gyvenimu, jis linkęs dalintis, todėl šio tipo žmogaus žinios yra mažiausiai iškreiptos (padedančios pasiekti pilnatvę, teikiančios neįpareigojantį pažinimo džiaugsmą ir pan.) lyginant su kitų. Šių trijų tipų žmonės, akivaizdu, nėra objektyvūs ir jų realybės suvokimas nėra pilnavertis dėl to, kad žinios kaupiamos ir naudojamos savo materialiems tikslams pasiekti. Pats rečiausias žmonių tipas – šventos asmenybės – pasižymi visišku savo nuomonės atsižadėjimu (remiasi vien tik iki jais buvusių asmenybiu autoritetinga nuomone, šventraščiais, mokslu), tarnyste vien kitų labui dvasiniais sumetimais (tyras dvasinis tikslas – patenkinti Aukščiausiąjį), o mainais įgyja visuminę, neiškreiptą, neapribotą tiesos pažinimą. Tokia yra tikroji mokslininko kvalifikacija ir tik su tokia kvalifikacija galima skleisti žinias, paprastą žmogų darančias civilizuotu – jį auklėti iš esmės, o ne pagal tai kaip kažkam naudinga.
Civilizuotas reiškia besilaikantis reguliatyviųjų principų (palaidas gyvenimas yra būdingas gyvuliams ir laukiniams žmonėms), leidžiančių pažinti objektyvią realybę – pažinti save, pasaulį, Dievą – žmogiško pažinimo tobulumas. Necivilizuotas žmogus, žiūrint blaiviai, yra žmogus, kuris interesuotas vien savo juslių (valgyti, miegoti, daugintis, gintis) ir juslių centro (proto) tenkinimu. Užmiršus šį faktą jo vieton stoja aklas tikėjimas, jog technologinė pažanga reiškia civilizacijos pažangą. Technologinė pažanga atsiranda iš noro patirti kuo ypatingesnį juslinį malonumą: mokslininkai spekuliuoja įvairiausiomis teorijomis, taip tenkindami savo protą ir šių dėka kuria daiktus patenkinti „mokslo“ vartotojų juslėms, taip užsitikrindami finansavimą nepaliaujamam savųjų juslių tenkinimui. Akivaizdu, jog taip naudojamos žinios neduoda žmogui daugiau išmanymo kaip gyventi civilizuotai, o įpainioja žmogų į kūniškų poreikių tenkinimą. Žmogaus sąmoningumą lemia ne žinių kiekis (atminties talpa) ir ne proto bei intelekto gebėjimas kurti sudėtingus daiktus, o blaivus ir aiškus realybės suvokimas. Mokslinių tyrimų paskirtis yra pažinti realybę, absoliučią tiesą, o ne kurti virtualiąją patalpinant žmogaus protą iliuzijų pasaulyje. Menkos nuovokos ir mažai žinių turintis žmogus savaime yra linkęs iškreiptai suvokti aplinką, jo santykiai su kitais žmonėmis paviršutiniški ir visus šiuos trūkumus stengiasi slėpti buitine prabanga, kurti savo viešąjį „aš“ daiktų pagalba. Suprantama, kad tokio žmogaus mokslas ir tikyba bus iškreipti, skirti savo juslių poreikiams tenkinti: mokslas kurs daiktus, tikyba dangstys asmenybės ydas. Mokslas aistroje žavės daiktų įvairove, bet skurdins žmogaus savivoką, o tikyba aistroje Dievą (sukurtą) pasitelks egoistinių siekių tenkinimui (žmonių manipuliacijai, susidorojimui su kitaminčiais ir pan.). Panašu, kad mokslas ir religija ne patys savaime, o tik panaudoti ne pagal paskirtį sukuria visuomenėje nesantaiką arba išaukština žmogiškumo ugdymui priešingas vertybes. Neišmanymo ir aistros genami žmonės savo tikslų siekia konkuruodami ir manipuliuodami kitais, o brandžioje visuomenėje vyrauja sutarimas, bendradarbiavimas ir darbų paskirstymas pagal gebėjimus, o ne pagal išgalvotus poreikius – siekiama, kad žmogus dirbtų darbą pagal savo psichofizinę prigimtį. Materialistinė civilizacija paremta išnaudojimu ir eksploatacija, nes kuriama aistringų ir linkusių į kūniškus malonumus žmonių, o jų pavyzdžiu norintys mėgautis tokios civilizacijos kūriniais yra priversti dirbti kaip asilai (nors aplink gausu žolės, asilas visą dieną sunkiai triūsia dėl morkos iš šeimininko rankų). Taigi dabartiniai moksliniai tyrinėjimai sukuria daugiau kūniškų poreikių ir atitraukia žmogų nuo tikrovės pažinimo – taip neišmanymo paveiktas žmogus rutinos neskiria nuo realybės ir todėl yra linkęs pasimiršti vartodamas alkoholį, žiūrėdamas televizorių ir vartodamas panašias tariamos civilizacijos siūlomas priemones. „Bhagavad-gitoje“ (Vedinės išminties šventraštyje) pasakyta, kad tas, kuris tenkina nereikalingus troškimus, visiškai pameta protą, ką patvirtina vis augantis psichiatrų poreikis.
Religijos svarba civilizuotoje visuomenėje akivaizdi, bet ji savo vaidmenį atliks tik jei sutanas dėvės ne apsimetėliai (aistros ir neišmanymo akinami šventeivos), o Dievą pažinusios arba nuoširdžiai siekiančios pažinti asmenybės – tokių visada daugiau civilizuotoje (sureguliuotoje) visuomenėje. Pradinis religijos tikslas yra suteikti žmogui kvalifikaciją pažinti Dievą – išmokyti žmogų veikti dorybėje, nebepasiduodant aistroms ir neišmanymui – religiniai principai parengia kūną ir sąmonę kaip kad norint klausyti konkrečios radijo stoties tenka sureguliuoti radio imtuvą. Pati religija nesupažindina su Dievu savaime, o tik pakelia į dorybę – dabar tai retai pavyksta, nes šiuolaikinė visuomenė nėra brandi: linkusi žaisti žaisliukais ir vengti Dievo pažinimo, akistatos su Tiesa. Religiniai principai lyg raketa nešėja, kuri tam tikru skrydžio metu numetama, bet nesilaikantis reguliatyviųjų principų (pvz., dešimt Dievo įsakymų) arba, kitaip tariant, netapęs civilizuotu, žmogus Dievą tegali susikurti arba įsivaizduoti, o realaus pažinti tiesiog nepajėgia.
Religija teikdama žinias kaip pažinti Dievą, duodama tam praktinius metodus ir gaudama numatytus rezultatus (subrandina šventas asmenybes) yra aukščiausiasis mokslas (mokslinio metodo sudėtinės dalys: stebėjimas, hipotezė, praktinis eksperimentas ir patvirtintas rezultatas). Materialistinis mokslas Dievo negali paneigti, – Jį neigia tik tokiu mokslu užsiimantys mokslininkai, o ne patys moksliniai faktai – nes šio mokslo tyrimų sritis yra visai kita (lyg tyrinėti ratus, bet lyg niekur nieko pareikšti, kad batai neegzistuoja, nes ratai yra apvalūs – tokio lygio įrodymai blaivaus žmogaus neįtikina). Taigi visos žinios apie materiją nėra tinkamos ar pakankamos Dievą neigti. Dievo pažinimo mokslas (Vedos) teigia, kad materija yra Aukščiausiojo išorinė energija ir šios studijos neteikia žinių apie Jį patį. Be pastarosios yra vidinė energija (dvasinis pasaulis) ir paribio (gyvosios būtybės, sielos), galinti šlietis prie materijos arba prie dvasinės energijos. Akivaizdu, jog vien materiją studijuojančių mokslininkų teiginiai esą Dievo nėra yra tik aklas tikėjimas. Materija, kaip ir kitos Jo energijos, yra tiesiog žavinti ir tuo atitraukianti dėmesį nuo paties Šaltinio pažinimo, tad nekeista, kad mokslininkai dėl žinių stokos ir apžavėti paties Viešpaties energijos ima kliedėti, net jei jų pastebėjimai apie pačią materiją ir teisingi.
Vedinės žinios teigia, kad materiją sudaro 5 grubieji pradai (eteris, oras, vanduo, ugnis, žemė) ir subtilieji: protas, intelektas, netikras ego – kiekvienas atomas yra sudarytas iš šių elementų, o pati gyvybė yra dar kas kita. Taigi net filosofijos ar psichologijos žinios nėra tinkamos Dievo buvimui paneigti – šiuo klausimu reikia tirti paribio ir dvasinę energijas, o ne grubiąją ir subtiliąją gamtą. Analizuoti aukščiau ego ne mūsų proto ir intelekto jėgoms (materija pati be aukštesniosios energijos poveikio savęs nepajėgi pažinti), todėl virš aukščiausiojo materialaus elemento (ego) esanti gyvybės jėga klaidingai laikoma ypatinga cheminių elementų jungtimi. Šventraščiuose gyvybė aiškiai įvardijama kaip ne materialios prigimties ir šiuolaikinis mokslas tą patvirtina, nes bandymai sukurti gyvybę iš materijos vis lieka pažadų lygyje tikintis tai padaryti kai technologijos dar patobulės. Mokslinių šventraščių požiūris teigia, jog materijos elementai neturi kuriamosios galios ir materija nesukuria net pati savęs, o yra sukuriama, sujungiama aukštesniosios (gyvybės) energijos, kuri reiškiasi kaip tvarka tarp šių elementų ir lemia šių pokyčių virsmus. Žemesnę energiją valdo aukštesnė, šią dar aukštesnė ir... galiausiai Aukščiausioji, tad žemiausių elementų studijos (materialistinis mokslas) nėra kompetetingas atskleisti aukštesniųjų energijų veikimo ypatybes, todėl, kad šių tiesiog nebando analizuoti. Ir priešinga, kas suvokia visų priežasčių priežastį, tas suvokia viską, yra perpratęs ir materijos veikimą. Dalinės žinios duoda tik ribotus rezultatus, tad atmetus pirminę Aukščiausiąją priežastį, mokslinė sistema tampa nevisavertė, nuolat kinta (tobulos žinios nekinta). Čia šiuolaikinio mokslo silpnoji vieta, o Dievo svarba tampa akivaizdi mokslo pažangai į tokią savyje užmigusią sistemą atėjus Dievą teigiančioms asmenybėms kaip Albertas Einšteinas, Izaokas Niutonas ir daugelis kitų mokslo autoritetų.
Pačių akademikų keliamos abejonės viešumos ir mokyklinių vadovėlių nepasiekia, bet nepatvirtintos idėjos daugumos nutarimu vistik skelbiamos viešai ir mokslo vartotojai maitinami aklu tikėjimu. Kaip kadaise religinių dogmatikų taip dabar akademikų viešai pateikiama informacija yra tendencinga, nepaisanti net savų autoritetų, pvz., Nobelio premijos laureatas fizikas Eugene‘as Wigner‘is pateikia įrodymų, kad savaime besidauginančio biologinio vieneto egzistavimo tikimybė yra lygi nuliui ir dabartinės fizikos bei chemijos žinios neleidžia paaiškinti gyvybės fenomeno. Tad patys mokslininkai pripažįsta neturį įrodymų – jų teorija yra a priori: ji savimi pakeičia ir mokslinį metodą, ir patį mokslą.
Itin svarbus momentas yra žinių perėmimas iš autoritetų, nes dauguma visuomenės narių tiek religines, tiek mokslines žinias yra priversti priimti be įrodymų: mokslininkai sako ir mes priimame, nes negalime įrodyti kitaip, kunigas skelbia ir mes priimame, nes apie Dievą visai nieko nenutuokiame. Akivaizdu, jog visuomenei svarbiau ne įrodymai, o autoritetų kvalifikacija: sąžiningumas, objektyvumas. Civilizuotoje visuomenėje (istorijoje tokių būtą – tai ne utopija!) autoritetų kvalifikacija yra pagrindinis žinių vertę įrodantis faktorius ir tokiu būdu susidaro įspūdis, kad šventraščių žinios priimamos aklai. Šiuolaikinėje visuomenėje žmonės priima žinias iš autoritetų neįvertindami šių kvalifikacijos. Kvalifikacijos reikalvimas pakeičiamas gausybe painių žinių – taip užkraunama žmogaus atmintis, o protas gavęs veiklos patiria malonumą. Visa visuomenė skatinama siekti malonumų, tad protas gavęs malonumą siunčia signalą, kad tos žinios yra teisingos. Viskas ir šiuo atveju gerai, jei autoritetas tikrai kvalifikuotas, bet paprastai šių laikų mokslininkai vaikosi greitos šlovės, siekia juslinių malonumų ir jiems tarnaudami netenka autoritetams būtinos kvalifikacijos. Vistik visuomenė, užversta informacijos srautais, autoritetams būtinos kompetencijos nebereikalauja – tokiu būdu mokslas kuriamas aistringų žmonių. Žinoma, religinėse bendruomenėse šis principas taip pat pamirštas ir žmonės nekompetetingų kunigų elgesio pavyzdžiu sėkmingai įtikinami Dievo nebuvimu.
Prisiminus civilizuoto gyvenimo principus, kuriuos savo pavyzdžiu visuomenėje diegia šventos asmenybės bei autoritetingi mokslininkai pamatome, kad tik darnioje civilizuotoje visuomenėje gali atsiskleisti aukščiausiasis žmogiškumas ir nebūti nukryžiuotas. Žinios ir tikėjimas drauge tegali išugdyti pilnavertę asmenybę, o tik tokia pajėgi pažinti Dievą jo neišsigalvodama bei skleisti savo veikla, savo pavyzdžiu Jo šlovę aplinkiniams. Civilizacija yra sistema, suteikianti sąlygas tobulėti visiems visuomenės nariams, o ne juos išnaudoti pasitelkiant prievartos ir propagandos metodus. Nėra taip, kad mokslas trugdo pažinti Dievą ir kad Dievo ieško tik žinių neturintys žmonės – tai tik šių laikų mitai ir legendos.

Remtasi knygomis: Jo Dieviškoji Klinybė A.C. Bhaktivedanta Svamis Prabhupada „Gyvybė kyla iš gyvybės“ ir „Bhagavad-gita. Kokia ji yra“